Žymų Archyvai: elektroninės prekybos įstatymas

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 5

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 5

Suprantama, kad lygiai taip pat, kaip Jūs į iš namų neinate be kelnių ar sijono, analogiškai nieko vertas darbas yra be išvadų ir literatūros šaltinių, kurių pagrindu ir buvo remtasi viso mokslinio darbo apie elektroninę komerciją ir jos reguliavimą mūsų šalyje ir ES. Taigi, jeigu tiksliai seksite nuorodas, arba pradėsite nuo pat pradžios, tai ne sudėtingai pavyks susipažinti su visu mokslinio darbo pristatymu, nuo pradžios iki pabaigos.

IŠVADOS

1) EK apibrėžiama taip – „[…] elektroninė komercija […] apima visas ir bet kokias verslo transakcijas, kurios vykdomos elektroniniu būdu, turint tikslą padidinti rinkos funkcionavimo efektyvumą“.
2) Elektroninė komercija padės Lietuvoje atrasti naujas rinkas, naujas galimybes mažoms ir didelėms įmonėms pasauliniu mastu. Elektroninės komercijos strategijos tikslai yra padėti Lietuvos kompanijoms sukurti stipresnius ryšius su vartotojais bei verslo partneriais, nes geri santykiai su vartotojais bei pardavimo partneriais yra verslo sėkmė. Elektroninės komercijos pranašumai yra mažesnės kainos, geriau pasiekiami vartotojai, spartesni atsakymai, didesnis pasirinkimas. Internetas yra geras susisiekimo kanalas – jis yra greitas, patikimas, nebrangus ir plačiai prieinamas, taip stiprinantis santykius su klientais bei partneriais.
3) Priėmusi Elektroninės prekybos įstatymą, Lietuva suvienodins savo teisinę bazę su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis elektroninės prekybos srityje, bus panaikintos teisinės kliūtys verslui elektroninėje erdvėje vystytis. Tai leis Lietuvai tapti lygiaverte Europos valstybe informacinių technologijų diegimo srityje, plėtojant elektroninę prekybą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Civilka M. Elektroninės komercijos reguliavimas tarptautinėje ir ES teisėje. V., 2001.
2) www.infobalt.lt.
3) www.it-partner1.com/lt/elektronine-komercija.html.
4) www.lrs.lt.
5) www.minez.nl/bt it/fs techno.html.
6) www.teisininkas.lt.

4 dalis.

1 dalis (pradžia).

Darbo pristatymo išvados bei literatūros šaltiniai paskelbti: 2015-04-16 – Nemokamai

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 4

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 4

Ketvirtoji dalis veda prie elektroninės prekybos įstatymo projekto, supažindinimo ir jo aptarimo.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTRONINĖS PREKYBOS ĮSTATYMO PROJEKTAS

LR parengtas E-prekybos įstatymo projektas vartoja „e-prekybos“ sąvoką, o apie EK neužsimena. Projekte e-prekyba apibrėžiama kaip prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o esant būtinybei – ir vykdomos, naudojant informacines technologijas bei priemones, kurios kompiuterių tinklais gali keistis elektroniniais duomenų pranešimais.
Elektroninės prekybos įstatymo rengėjai ženkliai rėmėsi UNCITRAL pavyzdiniu įstatymu ir Europos Sąjungos direktyvomis, pakeistomis ar papildytomis pagal atitinkamus Lietuvos teisės aktus, kurios pasitarnavo kaip gairės siekiant suderinimo tarp valstybių. Šiuo metu dar nėra jokių parengta nurodymų, kaip suvienodinti verslo praktiką kibernetinėje erdvėje. Vertinant Elektroninės prekybos įstatymo projektą, visų pirma reikėtų pažymėti, kad priėmusi šį įstatymą Lietuva žengs svarbų pozityvų žingsnį, reformuodama įstatymus dėl sandorių kibernetinėje erdvėje.
Priėmusi jį, Lietuva suvienodins savo teisinę bazę su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis elektroninės prekybos srityje, bus panaikintos teisinės kliūtys verslui elektroninėje erdvėje vystytis. Tai leis Lietuvai tapti lygiaverte Europos valstybe informacinių technologijų diegimo srityje, plėtojant elektroninę prekybą.
Lietuva jau priėmė Elektroninio parašo įstatymą, kuriame pripažįstamas elektroninio parašo teisinis galiojimas (Elektroninis parašas leidžia nustatyti informacijos kilmę ir atlikti pasirašytos informacijos patvirtinimą. Kartu elektroninis parašas pripažįstamas viena iš teisinio įrodinėjimo priemonių.), bei Asmeninių duomenų apsaugos įstatymą, kuris apsaugo piliečius nuo informacijos apie jų asmenį platinimo kibernetinėje erdvėje.
Tačiau Elektroninės prekybos įstatymo projektui vis dar pateikiama daug pastabų, pvz., trūksta aiškesnio elektronines prekybos dalyvių apibrėžimo, siūloma labai įdėmiai ir aiškiai peržiūrėti įstatymo atitikimą el. komercijos direktyvos normoms, kad šiam įstatymui tik įsigaliojus nereiktų vėl jo keisti, nes yra nemažai abejonių dėl sąvokų atitikimo ir pan.

3 dalis.

5 dalis.

Ketvirta dalis įkelta panašiu laiku, kaip ir kitos: 2015-04-16 – Nemokamai

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 3

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 3

trečia dalis pratęs pažintį su elektroninės prekybos apibrėžimu, privalumais jos ir suprantama, kad trūkumais.

Pagrindinės EK šalys/dalyvės yra dvi – tai pardavėjas ir pirkėjas. Pardavėjas, dauguma atvejų, tai kompanija. Jis rodo iniciatyvą siūlydamas produktus, tačiau pardavėjas turi turėti bent minimalias savo investicijų apsaugos priemones – žinoti, kokioje teisiniu požiūriu situacijoje jis bus, t.y. pardavėjas turi žinoti teisinę sistemą, kuri reguliuos jo santykius su pirkėju.
Pirkėjas gali būti tiek profesionali šalis, tiek vartotojas. Pirkėjų tarpe gali būti multinacionalinės kompanijos ir vidutinės įmonės. Kaip ir pardavėjas, pirkėjas turi turėti galimybę sužinoti savo tikslią teisinę situaciją ar statusą. Profesionalūs pirkėjai turi būti laikomi vienodoje situacijoje su pardavėjais, t.y. profesionalus pirkėjas negali būti apsaugomas labiau nei pardavėjas.
Tuo tarpu vartotojai yra be abejo silpnesnioji šalis, todėl jiems turi būti užtikrinta aukštesnė apsauga lyginant su profesionaliais subjektais. Pagrindinis pavojus slypi tame, kad vartotojai dažnai yra priversti paklusti ir sutikti su jų atžvilgiu nenaudingomis sutartinėmis sąlygomis ir terminais, nes vadovaujamasi principu – „nenori, nepirk“. Dėl tokių neteisingų sąlygų vartotojas gali patirti labai neigiamas ekonomines pasekmes. ES šiuo požiūriu turi labai tvirtą nuostatą, įtvirtintą daugelyje Direktyvų, pvz., ES D 93/13/EEC dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse ir kt.
Galima teigti, jog EK greičiausiai besivystanti komercijos rūšių, o tai rodo vienas iš svarbiausių įtakojančių faktorių – pastoviai didėjantis vartotojų/naudotojų skaičius. Pastaruoju metu elektroninėje komercijoje itin plinta kelionės, konsultacijos ir knygos.

2 dalis.

4 dalis.

Trečia dalis paskelbta susipažinimui: 2015-04-16 – Nemokamai

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 2

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 2

Antroje darbo pristatymo dalyje užbaigsime supažindinti su įžanga ir pereisime prie elektroninės prekybos apibrėžimų, privalumų ir trūkumų dėstymo.

Įstatymo projektas atitinka Europos Komisijos direktyvų 1997/7/EC, 2000/31/EC nuostatas. Kadangi šios direktyvos nereglamentuoja mokestinių santykių, todėl Lietuvos elektroninės prekybos įstatymo projekte šie santykiai nereglamentuojami. Jie reglamentuojami kitais Lietuvos įstatymais.
Šiandieninėje visuomenėje internetas labai populiari informacijos perdavimo ir bendravimo priemonė, todėl kibererdvė tapo komercinės veiklos aplinka ir šaltiniu. Dabar daugybė įvairių kompanijų siūlo savo produktus ir paslaugas internetu. Ko gero nesuklysiu teigdamas, kad beveik visos komercinės veiklos rūšys gali būti sėkmingai plėtojamos naujoje erdvėje, pvz.: įvairių prekių pardavimas, aukcionai, paslaugų teikimas, žurnalų, laikraščių publikavimas ir t.t.
ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS APIBRĖŽIMAS, PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI BEI DALYVIAI

Nėra unifikuoto ir visuotinai pripažinto elektroninės komercijos (EK) apibrėžimo. EK yra daug daugiau nei vien tik prekių ir paslaugų pirkimas ir pardavimas internetu. Ji apima bet kokią komercinę transakciją, atliktą elektroniniu būdu, t.y. elektroninėmis priemonėmis elektroniniu būdu.
Įvairių šaltinių EK pateikiami apibrėžimai labai skiriasi. Platusis EK apibrėžimas yra pateikiamas Olandijos vyriausybės EK veiksmų plane „Actieplan Elektronic Commerce“, March 1998 (…minez.nl/bt it/fs techno.htm): „[…] elektroninė komercija […] apima visas ir bet kokias verslo transakcijas, kurios vykdomos elektroniniu būdu, turint tikslą padidinti rinkos funkcionavimo efektyvumą“.
Vienas svarbiausių EK privalumų – globalumas, t.y. pardavėjas gali pasiekti vartotojus, esančius bet kurioje pasaulio vietoje. Elektroninė komercija labai tiksliai užfiksuoja, kas iš tiesų, kada ir kaip įvyko, t.y. pirkėjas ar pardavėjas bet kada gali pasižiūrėti, kas ir kada atsitiko.
Nepaisant privalumų EK turi ir trūkumų, pvz., informacija apie sandorį gali būti paskleista visam pasauliui per labai trumpą laiką, be to, sunku nustatyti šalių buvimo fizines vietas. Taip pat pardavėjas ar pirkėjas (ir net pats įstatymų leidėjas) susiduria su sunkumais identifikuojant asmenis, veiksmus, produktus, veiklą, fizinę vietą ar netgi pačias šalis.

1 dalis (pradžia).

3 dalis.

Antra darbo dalis įkelta: 2015-04-16 – Nemokamai

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR pradžia

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR pradžia

Mokslinio darbo pristatymo pradžioje, supažindinsime Jus su pačio darbo pristatymo turiniu bei nedidele įžangos dalimi.

XXXXX MOKSLŲ KOLEGIJA
XXXXX KATEDRA
STUDIJŲ PROGRAMA
XXXXX XXXXXX
ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE IR LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Pranešimas

XXX XXXXXX,
4 NT kurso studentas

VADOVAS
X. XXXXXXXXX
XXXXXX XXXXXXXXX
TURINYS

ĮŽANGA 3
ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS APIBRĖŽIMAS, PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI BEI DALYVIAI 4
LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTRONINĖS PREKYBOS ĮSTATYMAS 5
IŠVADOS 6
LITERATŪROS SĄRAŠAS 7

ĮŽANGA

Plėtojant elektroninę prekybą, vis daugiau sutarčių sudaroma elektronine forma, pasikeičiant elektroniniais duomenų pranešimais. Todėl atsiranda elektronine forma sudaromų sutarčių teisinio reglamentavimo bei elektroninės informacijos teisinio pripažinimo būtinybė. Įstatymo normų, reguliuojančių įprastai sudarytas sutartis, dažnai šiam tikslui nepakanka, todėl stabdomas elektroninės prekybos plitimas.
Sparčiai plintanti elektroninė prekyba yra globalus reiškinys. Elektroninės prekybos dalyviai yra įvairiose šalyse, kurių teisinės sistemos skiriasi. Todėl ypač svarbu tarptautiniu mastu reguliuoti ir koordinuoti elektroninės prekybos teisinio reglamentavimo procesus įvairiose šalyse.
Šiuos klausimus pradėjo spręsti keletas tarptautinių organizacijų – Europos Komisija, Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL). Šios dvi organizacijos suvienodino elektroninės prekybos teisinį reglamentavimą. Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisija 1998 m spalio mėnesį patvirtino elektroninės prekybos įstatymo modelį (Model Law On Electronic Commerce). Šio modelio tikslas – suvienodinti šalių narių įstatymų bazę, požiūrį į elektroninę informaciją, įteisinti elektroninę sutarties sudarymo formą ir prilyginti ją rašytinei. Europos Komisijos dėmesys nukreiptas į elektroninės prekybos reglamentavimo suvienodinimą Europos Sąjungos valstybėse, bendros laisvo prekių bei paslaugų judėjimo rinkos kontekste bei vartotojo teisių apsaugos elektroninėje prekyboje kontekste. 1997 m. gegužės 20 d. Europos Komisija priėmė Vartotojų teisių apsaugos nuotoliniame kontrakte direktyvą (Directive on the protection consumer rights in respect of distance contracts 1997/7/EC). 2000 m. gegužės 4 d. priimta Elektroninės prekybos direktyva (European parliament and council directive on electronic commerce 2000/31/EC). Šiais trimis UNCITRAL ir Europos Komisijos teisės dokumentais buvo vadovaujamasi rengiant Lietuvos Respublikos elektroninės prekybos įstatymo projektą.

2 dalis.

3 dalis.

Darbo pristatymo pradžia paskelbta: 2015-04-16 Nemokamai