ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS REGULIAVIMAS ES IR LR 3
trečia dalis pratęs pažintį su elektroninės prekybos apibrėžimu, privalumais jos ir suprantama, kad trūkumais.
Pagrindinės EK šalys/dalyvės yra dvi – tai pardavėjas ir pirkėjas. Pardavėjas, dauguma atvejų, tai kompanija. Jis rodo iniciatyvą siūlydamas produktus, tačiau pardavėjas turi turėti bent minimalias savo investicijų apsaugos priemones – žinoti, kokioje teisiniu požiūriu situacijoje jis bus, t.y. pardavėjas turi žinoti teisinę sistemą, kuri reguliuos jo santykius su pirkėju.
Pirkėjas gali būti tiek profesionali šalis, tiek vartotojas. Pirkėjų tarpe gali būti multinacionalinės kompanijos ir vidutinės įmonės. Kaip ir pardavėjas, pirkėjas turi turėti galimybę sužinoti savo tikslią teisinę situaciją ar statusą. Profesionalūs pirkėjai turi būti laikomi vienodoje situacijoje su pardavėjais, t.y. profesionalus pirkėjas negali būti apsaugomas labiau nei pardavėjas.
Tuo tarpu vartotojai yra be abejo silpnesnioji šalis, todėl jiems turi būti užtikrinta aukštesnė apsauga lyginant su profesionaliais subjektais. Pagrindinis pavojus slypi tame, kad vartotojai dažnai yra priversti paklusti ir sutikti su jų atžvilgiu nenaudingomis sutartinėmis sąlygomis ir terminais, nes vadovaujamasi principu – „nenori, nepirk“. Dėl tokių neteisingų sąlygų vartotojas gali patirti labai neigiamas ekonomines pasekmes. ES šiuo požiūriu turi labai tvirtą nuostatą, įtvirtintą daugelyje Direktyvų, pvz., ES D 93/13/EEC dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse ir kt.
Galima teigti, jog EK greičiausiai besivystanti komercijos rūšių, o tai rodo vienas iš svarbiausių įtakojančių faktorių – pastoviai didėjantis vartotojų/naudotojų skaičius. Pastaruoju metu elektroninėje komercijoje itin plinta kelionės, konsultacijos ir knygos.
Trečia dalis paskelbta susipažinimui: 2015-04-16 – Nemokamai